Bomžturizmas Kryme: įspūdinga ir pigu

Puikus, vieno iš lankytojų atsiųstas, ultra pigios kelionės aprašymas! Tiesiog pats užsimaniau sugrįžti į Krymą – esu ten buvęs, bet gana specifinėje extreme/sportinėje kelionėje, tad tik prabėgom „pasiėgavom” tokiais objektais kaip povandeninių laivų bazė, valgyklos su riebaluotais padėklais, į kuriuos netelpa viskas, ką galima nusipirkti už ~10 lt, ir fantastiškas Kazantip festivalis 🙂 O dabar, perskaičius šį aprašą, reik planuotis panašią „laukinę” kelionę su kuprine ant pečių ir miegu po žvaigždėtu dangumi:

– – – – – – – – – –

Ko tikėtis iš Krymo?

Visų pirmą išsiaiškinkime kas yra tas Krymas ir su kuo jis valgomas. Krymas – tai pusiasalis prie Juodosios jūros, esantis Ukrainos sudėtyje, bet turintis autonomijos statusą. Tai vieta su išskirtinio grožio gamta, kurią galima lyginti su geriausiomis Viduržemio jūros vietomis. Ji stebina savo įvairove ir nepanašumu į bet ką kitą. Tai nuolat besikeičiantis landšaftas, tai dvi nuostabios jūros, vaizdingi kalnai ir augalija. Visa tai sujungta į vieną sistemą žavi ir skatina neužsibūti vienoje vietoje, o judėti toliau, pažinti ir mėgautis. Krymas – tai košmaras administracine prasme. Perkrauti ir nesutvarkyti miestai ir lokaliniai karai dėl valdžios, kuriuose žudomi tų miestų merai ir vadovai. Tai vieta, kurioje galima savo akimis pamatyti begalinės korupcijos ir savivaldos negebėjimo tvarkytis su problemomis pasekmes. Čia nereikia tikėtis gero aptarnavimo. Pasakysiu kitaip, čia nereikia tikėtis išvis jokio aptarnavimo. Jeigu ketinate gyventi viešbutyje, iš kurio išlįsite į miestą porą kartų per kelionę, o visą likusį laiką gersite bare ir naudositės kitomis all inclusive gėrybėmis, pasakysiu iš karto – ši vieta ne Jums. Važiuokite į Turkiją. Kryme normalių viešbučių nėra, tiksliau jie yra, tačiau už nežmoniškai didelius pinigus. Visi kiti viešbučiai – tai sovietinio tipo sanatorijos. Kainos ir kokybės santykis brutaliai žemas. Jei norite ramaus poilsio kurortiniame mieste, negreitai vaikštinėti su savo antrąja puse krantine, mėgautis rimtimi ir tikitės, kad malonūs vietiniai gyventojai netrukdys Jums, pasikartosiu – ši vieta ne Jums. Važiuokite į Graikiją. Kurortiniuose miestuose iš visų kampų garsiai sklis rusiškas popsas ir dar toks baisus, kokį net taksistai Vilniuje pasigėdytų paleisti. Gatvėse kabinėsis kiniškų šviečiančių nesąmonių pardavėjai, įkyriai siūlydami savo prekes. Na, o įkalę vyrukai su savo klykiančiomis storomis žmonomis galutinai sugadins šventę. Šiandieniame Kryme vyksta tai, ką mes matėme Lietuvoje prieš maždaug 20 metų, pirmaisiais metais po nepriklausomybės atgavimo. Po kiek laiko, manau, viskas pasikeis į gerąją pusę, tačiau tai įvyks ne po metų, dviejų ar net dešimties. Kol kas yra taip, kaip yra. Vieni žmonės tai supranta ir renkasi atostogas kitur, kiti nesupranta ir sumokėję didelius pinigus ir gavę vietą sovietinėje lūšnoje, grįžta į tėvynė pikti (gerai, kad nors sveiki) ir pasižada sau niekada nevažiuoti į tuos kraštus. Tačiau pasirinkus bomžturistinį kelionės variantą galima puikiai praleisti laiką beveik neišleidus pinigų. Asmeniškai man per 3 savaites Kryme pavyko išleisti mažiau nei gyvenant Lietuvoje, įskaitant kelionę pirmyn ir atgal. Jeigu nebijote nakvoti miegmaišyje po atviru dangumi, kai reikia pavažiuoti autostopu, jei norite sutikti įdomių ir kiek keistų žmonių, jei gamta ir jos grožybės Jums svarbiau nei klubai ir diskotekos – galiu drąsiai pasakyti – važiuokite į Krymą, na o aš papasakosiu kaip tai atlikti techniškai greitai ir labai pigiai.

Trumpa informacija apie kelionę.

Kelionės kryptis: Lietuvos Respublika -> Baltarusijos Respublika -> Ukraina -> Krymo autonomija;

Transportas: traukiniai, autobusai, autostopas ir kojos;

Nakvynių vieta: po atviru dangumi miegmaišyje, pigiai išnuomotuose kambariuose;

Kalbos: rusų, anglų (tik su jaunesniais žmonėmis);

Dokumentai: Pasas (ne kortelė), draudimas;

Vizos: Baltarusijos tranzitinė, į Ukrainą vizos nereikia;

Papildomos kalbos: baltarusių, ukrainiečių, vokiečių;

Valiutos: Baltarusijos rublis BYR, Ukrainos hrivna UAH;

Tarpinės valiutos: Eurai EURO; JAV doleriai USD;

Pasiruošimas kelionei.

Kaip sako mano mama: „į kelionę pasiimk dvigubai mažiau daiktų ir dvigubai daugiau pinigų“. Šis posakis labai gerai tinka tokiam kelionės tipui. Nors vienas iš pagrindinių tikslų atostogauti taupiai, atsargai kažkiek pasiimti visgi reikėtų, nes kartais gyvenime pasitaiko įvairių nemalonių nutikimų. Daiktų reikėtų imti minimaliai, kad bagažas netaptų Jūsų stabdžiu ir didžiausiu vargu. Kelionei į Krymą visiškai pakaks dviejų komplektų drabužių. Išskalbti rūbai kaitrioje saulėje išdžiūva akimirksniu, tad skirdami per dieną 10 minučių skalbimui ir pusvalandžiui džiovinimui visada turėsite švarius rūbus ir neperkrautą kuprinę. Tiesa kuprinę vertėtų pasirinkti patogią ir kokybišką, tas pats galioja ir avalinei. Į kelionę pakanka pasiimti dvi poras batų. Tai basutės, kurias naudosite kasdien ir sportbačiai su kietu neslystančiu padu, laipiojimui per kalnus. Vertėtų pasirūpinti detaliais žemėlapiais, kuriuose nurodytos net menkiausios gyvenvietės ir keliukai. Pravers kompasas, aišku jei mokate juo naudotis. Jei nemokate – palikite namie, bus mažiau nereikalingų daiktų. Labai svarbu nepamiršti miegmaišio – tai bus pagrindiniai Jūsų namai. Dar svarbiau minkštas kilimėlis. Palapinės imti neapsimoka, Kryme naktys vasarą šiltos, galima miegoti po atviru dangumi, o palapinė tai papildomas svoris. Per tris savaites man neteko sušlapti dėl netikėto naktinio lietaus, tad palapinė kaip apsauginė priemonė nuo lietaus nereikalinga. Pagrindinė higienos priemonė – muilas. Yra turistautojų, kurie su savimi pasiima puodus, lėkštes ar net dujinius primusus. Šie daiktai be abejonės vertingi, jei važiuojate automobiliu, tačiau tempti visą tai ant kupros jokio tikslo nėra, kai galima gerai išsiversti ir be to. Telefonai, fotoaparatai, vaizdo kameros, GPS imtuvai – pagal kiekvieno nuožiūra. Jei prietaisai keli, pasiimkite į kelionę šakotuvą, kad galėtumėte įkrauti iš vienos rozetės. Mano pakeleivis pavyzdžiui išvyko nepasiėmė nei vieno elektroninio prietaiso, net laikrodžio, ir neturėjo jokių problemų, priešingai nei aš nuolat besijaudinęs, kad ko nors nepavogtų. Užeidamas į bet kurį pastatą aš iš karto ieškodavau rozetės pasikrauti prietaisus, tai net peraugo į įprotį, kurio negaliu atsikratyti net grįžęs atgal į Vilnių.

Pinigų keitimas.

Kryme bus reikalingos Ukrainos hrivnos UAH, o Baltarusijoje Baltarusijos rubliai BYR. Litus į šias valiutas galima apkeisti Citadele banke prie geležinkelio stoties Vilniuje (saugokitės narkomanų prie įėjimo). Iškeiskite 50 LTL į BYR. Šių pinigų pakaks šalies kirtimui į abi puses ir dar liks maistui bei gėrimams. UAH kursas Lietuvoje nepalankus, todėl siūlyčiau pinigus, kuriuos naudosite Ukrainoje apkeisti į eurus EURO arba JAV dolerius USD. Palankus EURO – UAH kursas Ukrainoje yra 1 EURO – 10,50 UAH (2013-07). Dolerius ukrainiečiai kažkodėl vertina labiau, duodamos 8 hrivnos su kapeikomis už dolerį.

Draudimas.

Draudimas Ukrainoje nėra būtinas, tačiau dėl ramybės patarčiau jį pasidaryti. Draudimas Baltarusijoje yra būtinas, norint gauti vizą ir įvažiuoti į šalį.

Viza į Baltarusiją.

Žmonės vykdami keliauti į Krymą dažniausiai vengia važiuoti per Baltarusiją, jie verčiau padarys didelį lanką per Lenkiją ir važiuos sudaužytais vakarų Ukrainos keliais nei darysis vizą ir stovės ilgoje eilėje pasienyje. Iš tiesų, vykstant per Baltarusiją galima iki Ukrainos nuvykti kur kas greičiau ir dešimtis (taip, būtent dešimtis) kartų pigiau. Bet, kas be ko, reikia turėti tranzitinę vizą, o gauti ją visai nesunku.

Tam, kad gauti vizą reikia turėti pasą (ne ID kortelę), kuris galiotų dar ilgiau nei pusę metų, vieną nuotrauką dokumentams, draudimą ir 15 eurų (būtent eurų, nes litų nepriima). Norint gauti Baltarusijos vizą reikia užpildyti ir atsispausdinti tam tikrą anketą, ją galima parsisiųsti čia. Pasą ir anketą su nuotrauką reikia nunešti į Baltarusijos Respublikos Ambasados Konsulinį skyrių, kuris yra adresu Muitinės g. 41, Vilniuje (prie Savanorių pr. gėlių turgelio). Konsulinis skyrius dirba darbo dienomis nuo 8:30 val. Geriausia ten nuvykti prieš pat darbo pradžią, kad išvengti labai didelių eilių. Prie Ambasados vartelių reikia į kompiuterį įvesti savo paso numerį, nurodyti apsilankymo tikslą, tada gauti numeriuką ir laukti. Per tą laiką galima pasidaryti draudimą kitoje gatvės pusėje. Be draudimo Jums nepadarys vizos ir tuo labiau neįleis į šalį, todėl geriausia tuo pasirūpinti iš anksto. Draudimas kelioms dienoms į Baltarusiją neturėtų kainuoti brangiau nei 10 Lt. Kai ateis Jūsų eilė praeikite pro vartelius ir pateikite savo dokumentus darbuotojai (-ui). Nepamirškite pasakyti, kad Jums reikia dvipusio tranzito, kelionei pirmyn ir grįžimui atgal. Pasirinkite maksimalų vizos galiojimo laiką – du mėnesius (gal Kryme taip patiks, kad užsibūsite ilgiau). Sumokėjus pinigus į kasą bus išduotas kvitas, su kuriuo reikės atsiimti pasą. Pametus kvitą gali būti problemų su paso atsiėmimu, tada geriau pasistengti jo neišmesti su čekiais iš parduotuvės. Po 5 darbo dienų galėsite atsiimti pasą į vykti į savo kelionę. Kirtus sieną turėsite 72 valandas, kad išvykti iš šalies. Viskas paprasta.

Kelionės pradžia. Kertam sieną pėsčiomis.

Kodėl pėsčiomis? paklausite Jūs. Tam yra dvi labai svarbios priežastys. Pirmoji priežastis tai kaina. Nusipirkus Lietuvoje autobuso bilietą Vilnius – Minskas, jis kainuos 45 litus. O nusigavus iki sienos rajono autobusais ar paprašius draugo pavėžėti jus automobiliu ir kirtus pėsčiom, vietiniais traukiniais iki Minsko nusigausite mažiau nei už pusantro lito. Kiek kartų pigiau – skaičiuokite patys. Antroji priežastis – tai greitis. Pėsčiom kertantys asmenys keliauja be eilių. Kol autobusai pasienyje stovi valandą, lengvieji automobiliai kelias valandas, o kroviniai paras, Jūs be jokių eilių ir rimtų patikrinimų muitinėje kirsite sieną pirmi. Lietuvos pusėje VSAT pareigūnai tik patikrins dokumentus, Baltarusijos pusėje pasieniečiai uždės antspaudą pase ir įteiks migracinę kortelę skirtą vykstantiems į Baltarusijos Respubliką ir Rusijos Federaciją. Vieną kortelės pusę reikės užpildyti ir grąžinti pareigūnui, kitą pusę reikės atiduoti kai išvyksite iš šalies. Pametus antrąją kortelės pusę gali būti problemų. Palyginant Lietuvos ir Baltarusijos tarnautojų uniformas gali pasirodyti, kad įvažiuojate į Šiaurės Korėją ar kokią labai sukarintą šalį. Jeigu Lietuvos VSATininkai su pilkais marškiniais ir juodomis kelnėmis vos iš tolo primena policiją, tai pasieniečiai kitoje sienos pusėje dėvintys desantininku telniaškes (tik su žaliais dryžiais), žalią kamufliažą, beretes arba sovietinio tipo karininkų kepures, sunkius batus su raišteliais iki kelių, padaro tokį įspūdį, kad geriau su šiais vyrukais nejuokauti. Tiesa elgiasi jie tikrai mandagiai ir bijoti nėra ko. Vėliau važiuodamas per Baltarusiją pripratau prie visur esančios milicijos, karinių dalinių ir geležinkeliais gabenamų tankų.

Mus su pakeleiviu draugiškas baltarusis nuo sienos automobiliu nuvežė iki pat Minsko už tai, kad padėjome jam per sieną pervežti vogtus dviračius iš Italijos. Pakeliui į Minską sužinojau, kad viršijus leistiną greiti 25 km/h milicininkui užtenka duoti vos 12 dolerių, o susitarti įmanoma mažiau nei per pusę minutės, nes jau kiti žmonės laukia su pinigėliais. Tačiau sutikti prie sienos žmogų, kuris pats pasisiūlo pavežti iki sostinės yra laimės reikalas, todėl optimaliausiais variantas yra autostopu nusigauti iki Ašmianų, o iš ten traukiniais be problemų pralėksite visą šalį. Tiesa, stovint kelyje tamsiu paros metu Baltarusijoje pagal įstatymus būtina turėti atšvaitą priekyje ir gale, kitaip jau tradiciškai pasakysiu gali būti problemų.

Žemiau pateikiu judėjimo traukiniais per Baltarusiją kryptį su bilietų kainomis:

* Bilieto neišsaugojau, kaina apytikslė.

Nuvažiuotas atstumas 441 km. Bendra suma bilietams 8,8 LTL. Nuvažiuoti šį atstumą už tokius pinigus tiesiog įspūdinga, tuo pačiu greita ir pakankamai komfortabilu. Visi traukiniai tvarkingi, kai kurie seni, bet švarūs, pasitaikė ir „verslo klasės“ su patogiomis sėdynėmis, rozetėmis, kondicionieriumi ir nemokamu wi-fi, nupirkti šiais metais berods Šveicarijoje. Visos stotys naujai suremontuotos ir švarios – nors ant grindų gulk. Tvarką prižiūri milicininkai, kurių mažesniuose miesteliuose ryte beveik tiek pat kiek šiaip keleivių. Kasininkės malonios, visada linkusios padėti. Tačiau kai pažiūri paprastus žmones, pamatai kaip jie varganai apsirengę, kokie depresyvus ir apatiški, suvoki, kad visa ši tvarka labai dirbtinė. Atvykusiam į šalį užsieniečiui aplinka atrodo labai teigiamai, tačiau 200 dolerių algą gaunantį vietinį žmogų ji džiugina nedaug. Anksčiau ar vėliau Rusija nustos dotuoti šia šalį už jos politinį solidarumą, o tada Baltarusiją ištiks labai didelė krizė ir vėl traukiniai važinės nereguliariai (jei išvis važinės), stotys pasidarys purvinos, o kasininkės bjaurios ir piktos. Tad reikia naudotis proga pralėkt beveik už dyką.

Atvykus į Homelį traukiniu reikia paeiti kelis šimtus metrų iki autobusų stoties ir nusipirkti bilietą į Ukrainos miestą Černigovą. Europos Sąjungos piliečiams kažkodėl neleidžiama kirsti Baltarusijos – Ukrainos sienos pėsčiomis, nors šių šalių gyventojai ramiai sau vaikšto pirmyn atgal. Autobuso bilietas kainuoja 54000 BYR – 15,65 LTL kas yra pigiau nei važiuoti traukiniu. Būkite pasiruošę autobuse pamatyti bobučių – kontrabandininkių pulką, kurios iš Baltarusijos veža viską kas Ukrainoje kainuoja brangiau. Tai dešros, sviestas, cigaretės, saldainiai ir kiti dalykai, kuriuos sveiko proto žmogui nekiltų minties vežt per sieną. Vairuotojas, kad užsidirbti šiek tiek iš reiso paims dar dešimtį moterėlių su dešromis be bilietų ir jos visą kelią stovės autobuso tarpe. Kiek supratau visokių maisto produktų vežiojimas yra kai kurių moterų pagrindinis pajamų šaltinis, šiuo „darbu“ jos užsiima po kelis kartus per dieną kirsdamos sieną, todėl jau gerai vienos kitas pažįsta, dėl ko greitai leidžiasi į pokalbius ir apkalbinėjimus. Vienos prekybininkės maldaujančiai prašo kitų keleivių pravežti bloką cigarečių, nes jos jau turi per daug. Kitos visai nesislėpdamos renka pinigus muitininkui, kad griežtai netikrintų. Nevėdinamame autobuse karšta kaip pirtyje, o iš visur sklindantis aitrus rūkytų gaminių kvapas tiesiog žudo. Černigovas nuo Homelio nutolęs vos kiek daugiau nei 100 km. Įvertinus važiavimo sąlygas ir tai, kad pasienyje tenka praleisti mažiausiai valandą – ši kelionės dalis smarkiai nuvargina. Ukrainos pasieniečiai kiek mažiau brutaliai atrodantys nei baltarusių, bet taip pat su kamufliažu, o vieną užmačiau net su AKS-74u.

Iš Černigovo į Krymą.

Atvykę iš baltarusiškos tvarkos į Černigovą pamatysite tikrą bardaką. Nelegalūs turgeliai, nusigyvenę seniai, šiukšlės ir treninginiai vaikinai – tai tik maža dalis to ką pamatysite. Bankai dirba iki 18 valandos, atvykus vėliau apkeisti pinigų beveik nėra kur. Užėjus į stotyje esantį ir vienintelį veikiantį banką darbuotoja tyliu balseliu praneša, kad kasoje turi tik 30 UAH – 9,56 LTL ir apie 100 eurų EURO apkeitimą net kalbos būt negali. Liekam be pinigų vakarėjančiame mieste. Jei Jums taip nutiks – neišsigąskite. Ukrainos miestų stotyse būtinai bus nelegalus keitikas, pas kurį galima apkeisti dolerius ir eurus. Kursai be abejo bus ne tokie palankūs kaip banke, tačiau tai vienintelė išeitis kai visi bankai nebedirba. Keitiką galima atpažinti iš pinigų pluošto rankose, bet greičiau šis žmogus pirmas prieis prie Jūsų. Vos tik gavus iškeitus pinigus reikia pirkti traukinio bilietą Černigovas – Simferopolis. Jo kaina yra 169 UAH – 53.86 LTL ir jeigu Jums pasiseks jį nupirkti tai bus didelė sėkmė, kadangi bilietų dažnai nėra. Galite džiaugtis, kitądien jau būsite Kryme. Dar viena šio miesto ypatybė yra ta, kad kasose dirba neįtikėtinai arogantiškos bobos, kurios pradeda aiškinti, kad pasakyti keleiviui kada važiuoja traukinys yra ne jų darbas, o tai mokama paslauga, kuriai gauti reikia eiti į specialų informacinį skyrių. Po neilgo žodinio susirėmimo mane pribloškė išgirsta frazė „Jūs turite 3 bandymus atspėti išvykimo laiką, jei norite gauti bilietą“. Tariau „viso gero“… kiek kita forma.

Galu gale informaciją, kad tądien laukti traukinio į Simferopolį neverta gavome ne iš stoties darbuotojų, o nelegalaus valiutų keitiko. Jei bilieto gauti nepavyks – vėlgi neišsigąskite. Pabandykite nusigauti iki sostinės Kijevo, kiek nukrypsite nuo kurso, tačiau iš ten nuvykti į Krymą bus kur kas paprasčiau. Ukrainoje yra priimta nepirkti autobusų bilietų kasose, o tartis su vairuotoju. Po neilgų derybų autobuso vairuotojas sutiko paimti iki Kijevo už 40 UAH – 12,74 LTL. Kijeve autobusų ir traukinių stotys yra nutolusios viena nuo kitos pakankamai toli. Nuvykti į traukinių stotį patogiausia yra su metro. Metro kaina 2 UAH – 0,63 LTL. Įlipus „Demijivs‘ka“ (ukr. «Демі́ївська») stotelėje reikia pavažiuoti 5 stoteles mėlynąja kryptimi iki Chrešiatyk (ukr. «Хрещатик») stotelės. Išlipus iš vagono reikia laiptais pakilti į raudonąją kryptį ir pavažiuoti tris stoteles iki Vokzal‘naja (ukr. «Вокзальная») ir galima skaityti esate jau stotyje. Bestovint eilėje prie mūsų priėjo nepažįstamas ir vyras ir pasiūlė už 100 UAH – 31,87 LTL pavežti iki Chersono mikroautobusu. Mums toks variantas tiko. Nusigavę iki Chersono mikroautobusu, kurio kaina 2 UAH – 0,63 LTL pavažiavome iki stoties ir už 30 UAH – 9,56 LTL nuvykome į Simferopolį traukiniu.

Apibendrinus kelionę į priekį matome, kad 1500 km atstumą galima įveikti vos už 80 litų, kas mano manymu yra labai geras rezultatas. Man šią atkarpą pavyko įveikti per maždaug 35 valandas. Atvykus į Simferopolį vertėtų iš karto nusipirkti traukinio bilietus iki Černigovo kelionei atgal. Perkant stotyje yra taikomas komisinis mokestis, todėl geriau bilietus nusipirkti išankstinėse kasose. Jos randasi Tolstovo g. 6, maždaug 15 min pėsčiom nuo stoties. Įėjus į kasų salę kairėje patalpos pusėje rasite rozetę, nepraraskite progos pasikrauti savo prietaisus. Jei atvyksite vakare ir neturėsite kur nakvoti, galiu pasiūlyti saugią vietelę. Prie pat išankstinių kasų, kitoje gatvės pusėje, yra įsikūrusi psichiatrinė ligoninė. Ja juosia 2,5 metrų aukščio siena, o už sienos dar siena, už kurios jau ligoninės teritorija. Tarp dviejų sienų auga krūmai ir medeliai, daug nukritusių sausų lapų. Čia ištiesus kilimėlį galima saugiai ir kokybiškai išsimiegoti.

Kur nuvykti Kryme?

Krymo teritorija du su puse karto mažesnė už Lietuvą, tačiau tai vis vien yra labai daug, kad visas aplankyti įdomias vietas, o jų ne viena ir ne dvi. Visiškam pusiasalio ištyrinėjimui reikėtų mažiausiai kelių ištisų vasarų, per 3 savaites visų suplanuotų kampelių apvažiuoti nepavyko. Todėl pateiksiu tik tas, kurias aplankiau pats, kurios mano manymu vertos dėmesio. Numeracija nereiškia, kad viena vietovė geresnė už kitą, tai tiesiog dėl patogumo.

#1. Generoliški paplūdimiai prie Azovo jūros. 45.474878,36.255226

Rytinėje Krymo dalyje esantys ir kelis kilometrus besitęsiantys paplūdimiai yra puiki vieta poilsiui nuo žmonių. Generoliški paplūdimiai gavo tokį pavadinimą, nes sovietų laikais tai buvo uždara ir saugoma teritorija, kurioje galėjo poilsiauti tik aukšto rango karininkai. Tačiau infrastruktūra čia nebuvo išplėsta, specialiosios sanatorijos kariškiams neišdygo. Dabar ši vieta nėra plačiai žinoma ir beveik tuščia. Šiuose laukiniuose pliažuose be abejo sutiksite ir kitų turistų, tačiau vietos tikrai turėtų užtekti visiems. Dar daugiau, nepatingėję paeiti kelis kilometrus krantu ir kalnais tikrai rasite kokią nors vaizdingą įlankėlę, kur visiškai netrukdomi galite būti vieni ir mėgautis gamta. Azovo jūra yra pati sekliausia jūra pasaulyje, todėl karštomis vasaros dienomis įšyla iki neįtikėtinai aukštų temperatūrų. Galima nesušąlant mirkti vandenyje kiek tik širdis geidžia. Sekliausia nereiškia, kad bus negilu. Net visai nedaug nutolus nuo kranto gylio pakaks visaverčiam plaukiojimui, kojomis dugno tikrai nepasieksite. Čia ne Šventoji, kur vis eini ir eini, o vanduo iki kelių. Tiesa apie vandenį, jis čia ypatingai švarus ir skaidrus. Beveik visur krantas yra smėlėtas, audrų metu gali pakilti smėlis nuo dugno ir vanduo pasidarys kiek drumstas, tačiau greitai nusėda atgal ir vėl galima nardyti atsimerkus. Tose vietose labai mažai augalijos, kalnuotus skardžius dengia tik neaukštų krūmų pluoštas. Įspūdingiausia ši vieta ankstyvą rytą, kai tik kyla saulė ir naktį, kaip danguje šviečia žvaigždės. Pasakysiu sąžiningai, aš niekada ir niekur savo gyvenime nemačiau tokio žvaigždėto dangaus, net prie Viduržemio jūros. Tai neapsakomas grožis, kurį galima stebėti beveik žmogaus nepaliestoje vietoje.

Kad patekti į Generoliškus paplūdimius pirmiausia reikia nusigauti iki Kerčės miesto. Tai galima padaryti įvairiais būdais: traukiniais, autobusais arba autostopu. Iš Simferopolio ten važiuoja tiesioginis traukinys ir tai turbūt patogiausias būdas ten nusigauti. Jeigu važiuosi iš kito miesto, iš kurio tiesioginio transporto į Kerčę nėra, galite nesunkiai įvairiu transportu pasiekti gana didelį rytinį Feodosijos miestą. Jei ketinsite važiuoti autobusu pakalbėkite su vairuotoju, beveik garantuoju, kad pavyks susitarti važiuoti pigiau neperkant bilieto kasose. Pasiekus Kerčės stotį iš ten pat į miestelį Kurortnoe galima už 5 UAH – 1,59 LTL nuvažiuoti mikroautobusu. Praėjus per miestelį išeisite prie jūros, o tada jau reikės nemažai pasivaikščioti į vakarus (į kairę pusę stovint priekiu į jūrą). Norint pasiekti Generoliškus paplūdimius eiti teks ne vieną valandą. Būdami miestelyje nusipirkite daug geriamo vandens, nes paplūdimiuose jo niekur negausite. Eidami pamatysite Čiokrako ežerą su gydomaisiais (bent jau vietiniai taip sako) purvais. Iškasus purvus iš pusės metro gylio galima smagiai išsitrinti visą kūną juoda kaip nafta mase, o paskui išsimaudyti visai šalia esančioje jūroje. Eidami keliuku palei jūrą būsite lydimi labai mažų, bet agresyvių uodų pulkų. Uodai tai ko gero vienintelis įkyriai bjaurus dalykas šioje vietoje. Jei dieną atskrenda kraujo pagerti tik vienas kitas, tai vakare tai tikra katastrofa. Miegodamas naktį paplūdimyje veidą apvyniodavau marškinėliais, kad nesukandžiotų, palikdavau tik dvi skyles akims nuostabiam dangui stebėti. Pasirūpinkite iš anksto atsarginėmis priemonėmis. Susiradę sau patogią vietelę galite įsikurti.

#2. Kurortnoe prie Juodosios jūros. 44.913733,35.191483

Kryme daug gyvenviečių su vienodais pavadinimais. Apie gatvių pavadinimus jau net kalbėti neverta. Net mažiausiame užkampyje rasite Lenino, Revoliucijos arba Pobiedos gatves. Todėl nepainiokite Kurortnoe prie Azovo ir Kurortnoe prie Juodosios jūrų. Pats miestelis nėra kažkuo ypatingas. Didžiausi jo privalumai yra tie, kad čia pakankamai tylu, pigu apsistoti jei nusibodo miegoti miegmaišyje ir norisi nusiprausti duše ir kas svarbiausia daug vaizdingų lankytinų objektų. Į Kurortnoe patogiausia nusigauti iš didesnio miestelio Koktebel‘ iš ten nuolat važiuoja mikroautobusai už 5 UAH – 1,59 LTL. Nebrangiai apsistoti galima čia 44.914876,35.19269. Naktis vienam žmogui kainuoja 70 UAH – 22,31 LTL. Šeimininkė aišku užsiprašys didesnės sumos, todėl reikės pasiderėti. Sąlygos matosi nuotraukose. Jei neketinsite nuomotis kambario galite miegoti prie Biostoties, tiesa ten vakarais lakstė didelis laukinis šuo, bet pakankamai draugiškas ir nepavojingas. Neišsigąskite. Prie Kurortnoe yra tokios įspūdingos vietos kaip Karadago draustinis, Ečke-Rako kalnas, hipių įlanka Lis‘ja. Bet apie viską paeiliui.

#3. Karadago draustinis. Į kalnus su gidu. 44.934061,35.223284

Karadagas – tai vaizdingas draustinis tarp Kurortnoe ir Koktebelio miestelių. Tai pusės kilometro aukščio kalnai, į kuriuos užlipus atsiveria nuostabūs vaizdai. Žavi užgesusio ugnikalnio kraštovaizdis, grynas oras, švara ir mėlynas vanduo apačioje. Aprašyti šią vietą be galo sunku, kadangi nežinai nuo ko pradėti. Todėl kaip banaliai tai neskambėtų pasakysiu – geriau vieną kartą pamatyti, nei 100 kartų išgirsti. Tiesa yra vienas niuansas, Karadage draudžiama lankytis žmonėms. Draustinis yra saugoma teritorija, kurioje neleidžiama vaikščioti. Įėjusius į teritoriją greitai suseka ir surašo administracinės teisės pažeidimo protokolą, kurį vėliau nagrinės teismas. Jeigu pažeidėjas netyčia padegtų sausą mišką, kuris numetus tarkime nuorūką užsiliepsnotų kaip deglas, tikriausia tektų ir truputį pasėdėti, taip sakant. Vienintelis būdas patekti į draustinį yra nusipirkti ekskursiją. Pritarsiu tiems, kas pasakys, kad vaikštant su gidu, neįdomiai burbančiu apie tai kaip formavosi kalnai ugnikalnio išsiveržimo metu ar išvis nusivažiuojančiu į lankas su „tikromis“ legendomis kaip ten kas verkė mėlynomis ašaromis nuo uolos gabalo į vandenį ir dėl ko vanduo pasidarė mėlynas, jog tai nuobodų ir nesąmonė, tačiau tai vienintelis būdas ten patekti be didesnių ar mažesnių problemų. Galiausiai galima laikytis atokiau ir neklausyti gido. Bilietus į ekskursiją galima nusipirkti Biostoty, kaina suaugusiems 70 UAH – 22,31 LTL, vaikams ir studentams per pus pigiau. Galima nusipirkti kasoje vaikišką bilietą, nes pažymėjimų niekas neprašo, o apsauginiai prie įėjimo į draustinį už kokią kainą buvo pirktas bilietas taip pat nežiūri. Einant į Karadagą reikia turėti patogią avalynę, geriausiai sportbačius ir butelį vandens. Žygis trunka tris su puse valandos. Per tą laiką draudžiama rūkyti ir šiukšlinti. Ekskursijos pabaigoje gidas pasiūlys kitądien surengti „privačią“ ekskursiją be bilietų į Ečke-Rako kalną už 100 UAH – 31,87 LTL. Bet Ečke-Rakas nėra draustinis, ten be problemų galite nueiti ir patys nemokamai.

#4. Įlanka Lis‘ja. Hipių ir atsipūtusių žmonių paplūdimys. 44.893017,35.156507

Į šią vietą subėga atitrūkti nuo civilizuoto pasaulio subėga draugiški visom prasmėm žmonės iš visos Ukrainos, Rusijos ir Baltarusijos. Čia taip pat galima sutikti tautiečių, kaimynų iš šiaurės ir lenkų. Kai kurie poilsiautojai čia atvyksta ankstyvą pavasarį, kai Kryme įsigali šilti orai, o prie įprasto miestietiško gyvenimo grįžta tik spalį ar lapkritį, kai gyventi lauke jau ne taip komfortiška. Čia galima sutikti laisvų menininkų, atsisakiusių drabužių, nes gamtoje jie nereikalingi, pakankamai sėkmingų verslininkų ir šiaip gyvenime nusisekusių žmonių, pabėgusių nuo rutinos su šeimomis ir vaikais, asmenų, kurie nepriima visuomenės ir idiotų, kuriuos visuomenė atsisakė priimti. Įlanką Lis‘ja tai keli kilometrai tentų ir palapinių, savadarbių namelių iš to, kas randama po ranka ir iš akmenų ir molio pastatytų pirčių. Čia įsikūrė neformalios kavinės ir užeigos, kur poilsiautojai gali pasikrauti telefonus už 10 UAH – 3,16 LTL, bet niekas nekrauna, nes paprasčiausiai neturi tų telefonų, o taip pat galima parūkyti žolės, prikimštos į Belamorkanalą, ir išgerti surogatinio vyno. Gamtos idilija, vienu žodžiu. Iš įlankos atsiveria stulbinantis vaizdas į besipuikuojanti Karadago draustinį ir Ečke-Rako kalną, vaizdą papildo ypatingai švarus vanduo, visad skaidrus dėl akmenuoto dugno, ir kontaktiniai numeriai užrašyti ant uolų su širdutėmis arba prierašais „gay“. Čia be problemų galima įsikurti kelioms dienoms ir netrukdomai pasinerti į belaikę aplinką ir pažaisti nudistų tinklinį kai galutinai nusibos nieko neveikt. Tiesa, norint gauti maisto teks kelis kilometrus papėdint į Kurortnoe miesto, o parsinešt vandens teks pusvalandį eit iki Ečke-Rako kalno papėdės, kur galima rasti šaltinį. Ten pat galima gauti ir malkų laužui. Į Lis‘ja įlanką iš Kurortnoe nesunku patekti einant į vakarus, į dešinę stovint priekiu į jūrą, pakrante. Kai pamatysite užeigą su !lietuvišku! užrašu „Lipton. Atrask naują skonio dimensiją“ ant sienos – skaitykit Jūs jau beveik vietoje.

#5. Ečke-Rako kalnas. Stulbinantis vaizdas iš aukštai. 44.903672,35.140028

Patekti į ši kalną galima iš kelių pusių. Tačiau ko gero paprasčiausias būdas yra eiti iš įlankos Lis‘ja. Takas į kalną prasideda ten, kur pasibaigia užeigų pastatai. Reikiamą taką atskirsite iš per jį einančių žmonių su tuščiom vandens tarom ir grįžtančiais su pilnomis. Pakilimas į kalną užtruks mažiausiai pusantros valandos. Būtina turėti avalyne su neslystančiu padu, nes kitaip pakilimas gali baigtis tragedija. Pakeliui į viršų praeisite šaltinį, kur galėsite prisipilti vandens ir nusiprausti netoliese jei bus poreikis. Vėliau teks kilti stačiais pusiau smėlėtais šlaitais, kur paviršius tiesiog juda po kojomis. Įveikus šį ruožtą bus lengviau, teks lipti tiesiog per uolas. Pasiekus viršūnę atsiveria puiki panorama. Iš vienos pusės matosi Karadago draustinis iš kitos žaliuojantis vientisas miškas, dar iš kitos spindinti jūra ir paplūdimiai. Čia smagu pasėdėti ir pasigrožėti.

#6. Golicino takas. Mokami įspūdžiai nemokamai. 44.818833,34.890819

Tai prieš šimtmetį sukurtas kalnų takas Rusijos Imperijos carui pasivaikščioti. Šiuo metu kalne Koba-Kaja išrėžtais takeliais vedžiojami turistai už pinigus, kurie gali grožėtis visomis šios vietos gamtos grožybėmis ir tradiciškai klausytis gidų pasakojamų nesąmonių ir legendų. Ši vieta tikrai atrodo didingai, o pačiam takui įveikti, kuris tęsiasi kelis kilometrus, reikia kelių valandų ir patogios avalynės. Į Golicino taką geriausia nusigauti iš miestelio Vesioloje, jis yra 5 km nutolęs nuo jūros, kur prasideda pats takas, todėl tingint pėdinti šį atstumą galima nusileisti mikroautobusu už 2 UAH – 0,63 LTL 44.823247,34.877386. Paėjus paplūdimiu į rytus, į kairę, stovint veidu į jūrą, pamatysite vartus, prie kurių galima nusipirkti bilietus į taką. Tikslios kainos nežinau, nes bilietų nepirkau ir Jums siūlau padaryti tą patį. Takas, kaip ir pats kalnas, nėra įtrauktas į draustinių, regioninių parkų ar kitų saugomų objektų sąrašą, todėl pats patekimas į teritoriją nėra nei ypatingai saugomas, nei griežtai baudžiamas. Kalną galima apeiti iš kairės pusės, kuo toliau nuo vartus saugančių apsauginių ir nekertant jokių tvorų įkopti į viršų. Geriausia tai daryti naktį, kad niekas nepamatytų, o jei visgi pagaus, visada galima pasimesti, kad pasiklydai. Įkopimas į kalną gali užtrukti mažiausiai keturiasdešimt minučių, vėliau, pasiekus viršūnę, reikia atsargiai leistis jūros link kol pasieksite patį Golicino taką. Naktį jo beveik niekas nepatruliuoja. Galima susirasti patogią vietą nakvynei, tiesa čia Jūs busite ne vieni. Take nuolat naktimis šėlsta mažiausiai keliolika poilsiautojų su palapinėmis, kurie moka miškininkams po 30 UAH 9,56 LTL, kad jų „neliestų“. Su jais galima linksmai pavakarot, arba pasitraukti nuošaliau, jeigu nenorite susidurti su duoklę reikalaujančiu tako personalu. Ryte išsimaudę ypatingo švarumo jūroje galite kaip eilinis turistas pasivaikščioti taku. Eidami taku sutiksite skilimus olose, iš kurių dvelkia stiprus šalis. Čia anksčiau vietos vyno gamintojai šaldydavo šampaną. Tako viduryje galima rasti didelė olą su pusiau išgriuvusiais akmeniniais stalčiais vynui. Turistus čia linksmina keli veltėdžiai negrai su savo tautiniais drabužiais ir „hakuna matata“ kryksmais. Esant norui galima pašokinėti į vandenį iš 10 metrų, taip sulauksite didesnį susidomėjimą iš turistų pusės nei juodaodžiai pozuotojai. Išeinant iš tako niekas bilietų netikrina, o jei patikrins – sakykit, kad pamėtėt.

#7. Balaklava ir Kyšulys Aja 44.500209,33.600054 ; 44.469018,33.637345

Dar prieš kelis dešimtmečius Balaklava buvo uždaras miestas, apie kurio egzistavimą neypatingai daug kas ir težinojo. Savarankišku miestu ji aišku vadinti būtų nevisai teisinga, tai yra greičiau Sevastopolio atkirtas kalnais rajonas. Čia buvo įkurta slapta dyzelinių povandeninių laivų bazė kalnuose, galinti atlaikyti net tiesiogini branduolinį sprogimą ir kiti kariniai objektai. Po geležinės uždangos griūties ši gyvenvietė kaip ir pats Sevastopolis tapo atvira visiems teritorija, o povandeninių laivų bazė buvo apleista, įrengimai parduoti metalui. Nuo šiol čia veikia muziejus. Tiesa muziejų aplankyti tikrai verta. Kaina 70 UAH – 22,30 LTL su plaukiojimu valtimi povandeninių laivų takais. Iš Balaklavos nuolat plaukioja kateriai iki Aja kyšulio už 15 UAH – 4,70 LTL, kur galima gerai puikiai pailsėti tarp kalnų ir kvepiančių pušų. Jei sugalvosite užsilikti Balaklavoje ilgiau ir aplankyti tarkime Sevastopolį, galite apsistoti pas dailininką Aleksandrą, kuris gyvena Kirovo gatvėje 30(?), tikslios koordinatės 44.498629,33.602473. Dailininkas už kambarį, kuriame laisvai telpa 3 žmonės, prašo 160 UAH – 50,99 LTL. Pas jį taip pat nuolat apsistoja kiti menininkai ir mokslininkai. Įvairūs geologai ir okeanologai, galintys be didelių sunkumų išgerti porą litrų degtinės arba 6 litrus vyno. Tačiau neišsigąskite, žmonės kultūringi – viskas ramu. Pats Aleksandras jaučia didelę nostalgiją nebeegzistuojančiai šaliai ir vakarais įmantriai klausinėja ar Lietuvoje tais laikais taip pat cukrus buvo saldesnis, ar labai prastai dabar mes gyvenam, todėl politinėmis temomis su juo geriau nekalbėt. Jei sumanysite nukeliauti į Aja, nuplaukite laiveliu iki olos su didingu pavadinimu „Žopa“, ji tiesa taip ir atrodo. O vėliau paeikite į gilumą ir susiraskite vietą stovyklavietei. Vandens galite gauti iš šaltinio kalnuose. Bet kuris čia esantis žmogus paaiškins kai jį surasti. Naktimis čia vaikšto miškininkai ir renka duokles iš stovyklautojų, įsikurkite taip, kad Jūsų nepamatytų ir jokių būdu nedeginkite laužų. Dar vienas pavojus – tai krentantys akmenys nuo kalnų. Prieš kelis metus čia automobilio dydžio olos gabalas užkrito ant palapinės. Žuvo du žmonės. Nuo to laiko šiose vietose oficialiai stovyklauti draudžiama, tačiau baudos už buvimą teritorijoje nėra numatytos, tad stovyklautojų čia šimtai. Miškininkai kiekvieno išvesti už rankučių iš kyšulio tiesiog fiziškai nepajėgia, tad tiesiog renka duoklę į kišenę už palapines ir išrašinėja baudas už laužus. Jei įsikursite arčiau jūros, toliau kalnų – joks akmuo ant Jūsų tikrai nenukris ir miškininkas nepamatys. Mėgaukitės gamta.

Vietos, į kurias tikrai geriau nevažiuoti atostogauti.

Feodosija;

Kotebel’;

Solnečnogorskoje.

Dar keli trumpi patarimai pabaigai.

Nekonfliktuokite su vietiniais, žmonės Kryme karštakošiai ir už žodinį įžeidimą laisvai gali duoti į snukį. Milicija į muštynes reaguoja ramiai – pareigūnai stovi ir žiūri kuo viskas pasibaigs.

Nepirkite pilstomo „naminio“ vyno iš gatvės pardavėjų. Kaip jis bekvėptų ir ką Jums besakytų – tai surogatinis šūdas ir techninio spirito. Gera vyną galima nusipirkti tik firminėse vyno gamyklų parduotuvėse, kurių galima rasti kiekviename didesniame mieste.

Neklauskite moterų kelio. Čia jas galima suskirstyti į dvi kategorijas: tos, kurios absoliučiai nieko nežino, bet ypatingai linkusios Jums padėti, dėl ko pasiklysite dar labiau, ir tos, kurios galvoja, kad Jūs neieškote kelio, o norite susipažinti. Geriausiai kelią parodo vaikai, jie labiausiai draugiški turistams ir dažnai net palydi iki Jums reikiamos vietos. Klauskite vaikų!

Grįžimas į Lietuvą.

Iš esmės toks pat kaip ir kelionė pirmyn. Nieko nepridursi.

Išvada.

Kryme galima turiningai ir pigiai atostogauti, jei patogumai ir aptarnavimas nėra Jums svarbu. Asmeniškai man trijų savaičių atostogos įskaitant kelionę pirmyn ir atgal, apgyvendinimą, kokybišką maistą (ne restoraninį), pramogas ir t.t. kainavo vos 200 su trupučiu eurų! Ir šią sumą tikrai galima dar sumažinti jei imčiau stipriau taupyti. Kryme tikrai yra į ką pažiūrėti, tai ir įspūdinga gamta, ir sovietinis draustinis (kitaip nepavadinsi). Čia galima atitrūkti nuo civilizuoto gyvenimo, pagyventi lauke, pabėgti iš nors ir netobulos, bet visgi teisinės valstybės ir pasinerti į linksmą, korumpuotą, kleptokratinį sūkurį, kuriame gali nusispjauti į kasdienines įstatimines, ekonomines ir moralines normas, kurias taip paisai savo šalyje. Kai grįžti kelias savaites nesiskutęs, purvinas, dėl nuolatinio fizinio krūvio numetęs 7 kilogramus – dar negali patikėti, kad jau esi namie ir jautiesi ypatingai gerai. Linkiu tai patirti kiekvienam.

Eugenijus Maldutis