Pigiausi skrydžiai ir viešbučiai. Savarankiškų kelionių idėjos. Patarimai pagrįsti patirtimi!

Ar dar yra piratų Filipinuose?

Jos gerai skalbia ir labai ištikimos, todėl jų parsivežti atvyksta daug pasaulio vyrų“, – akimis šnairuodamas į margą minią porino pagyvenęs ir nutukęs filipinietis. Už nugaros, ilgoje eilėje prie kelto bilietų platinimo būdelės tebuvo gauja neišvaizdžių, pigmėjiškų ir suvargusių moteriškių virtinė.

Saulė spoksojo tiesiai į mano viršugalvį, varikliai gargaliavo, draskydami ant pašvinkusio Sandakano uosto vandens nenustygstantį keltą, kuris dusliais baksnojimais ardė aptrupėjusį prieplaukos betoną.

Man visada patikdavo palikti šalį, kurioje esu. Vien todėl, kad pamatyčiau kitą.

Likus keliems metrams iki laivan vedančių vartelių iš dangaus nukrito ir šalia manęs į žemę žnegtelėjo žvirblio didumo paukštelis. Blogas ženklas? Ar šitas keltas, dailiu pavadinimu „Danika Joy“ gali baigti kelionę nepasiekus tikslo?

Kol švytinčiai baltais kostiumais išsipuošę jūrų uosto pasieniečiai statė keleivius į eilę, į kelto pirmą aukštą, kur ūžė mašinos, buvo varomi antrankiais surakinti vyrai. Viduje jie buvo atlaisvinti nuo rankas veržiančių pančių ir uždaryti vienam aukšte, kad nebendrautų su kitais keleiviais. Tai buvo filipiniečiai nelegalai, sulaikyti Borneo saloje kaip neteisėtai į Malaizijos teritoriją patekę emigrantai.

Tada atėjo kitų keleivių eilė. Daugumoje tai buvo filipiniečiai, dar keli malajai ir singapūriečiai. Be manęs keltu plaukė dar vienas baltaodis – storas ir pagyvenęs suomis, kuris vos įžengęs į keltą visiems laikams pasislėpė savo kajutėje su jauna bendražyge filipiniete.

Į pavakarę keltas-kalėjimas pajudėjo. Plati, plieninė „Danika Joy“ krūtinė lengvai ropštėsi per nesipriešinančias Sulu jūros bangas. Aplink stūksojo kelių salelių kontūrai, lyg vėžlio kiautai išlindę virš vandens. Tos salos taip ir vadinosi – Vėžlių salomis. Kol vakaras raudonavo nuo horizonte skęstančios saulės, keturi šimtai keleivių dviejuose aukštuose kuitėsi pasimesdami savo daiktų galybėje, žiaumojo sultiniuose išbrinkusias vištų kulšeles, lupo bananus ir mangus, ir iš nuobodulio bei abuojumo, melancholiškai supami bangų grimzdo į miegą.

Ilgais vientisais apdarais ir apvaliomis baltomis kepuraitėmis pasidabinę į Mekos pusę lankstėsi ir vakarinę maldą kalbėjo musulmonai. Nors keltas plaukė į musulmonišką Mindanao salos uostą Zamboangą, kelte musulmonų buvo mažuma. Visi kiti, vakarietiškai apsirengę ir pietietiškai atsipalaidavę buvo Filipinų krikščionys, dauguma jų – Romos katalikai. Katalikai meldėsi tik keltui išplaukus. Visą kitą kelionės laiką vyrai gėrė alų, valgė ryžius ir vaikščiojo tingiai po denį, pasikėlę marškinėlius aukščiau bambos. Kadangi jie buvo ganėtinai pilvoti, rūbai ant krūtinių laikėsi kuo puikiausiai.

Kelto keleiviai

Tarp keleivių aš greitai tapau mėgstamiausiu stebėjimo ir apkalbų objektu. Dauguma jų gaudė mano žvilgsnį, kad galėtume susišaudyti akimis ar sukomunikuoti pakeldami antakius. Vienas kitas ir prieidavo.

-„ Tu esi Americano?“, – paklausė Josas, vyras apsirėdęs oranžiniais marškinėliais, – Ir kuprinėje turi daug dolerių. Tai jau buvo nebe klausimas.

Josas kas savaitę plaukiojo pirmyn atgal iš Zamboangos į Sandakaną plukdydamas įvairias prekes. Jam buvo 45-eri, nors atrodė bent dešimt metų jaunesnis. Kad nesentų, jis pasirinko optimizmo ir smagumo kupiną gyvenimą, be liūdesio ir pasigraudenimų.

Tu turbūt nežinai, kad plauki į nasrus „Abu Sayyaf“ grupuotei?“, – Zamboangoje dažnai sproginėja bombos, o Basilano saloje grobiami balti užsieniečiai ir vietiniai kunigai bei žurnalistai.

Josas dar papasakojo, kaip pagrobę įkaitus ir negavę už juos išpirkos teroristai nupjaudavo įkaitų galvas ir paštu nusiųsdavo jas Filipinų vyriausybei.

Aš nebijojau. Net žinodamas, kad dešinėj, horizonte plyti Sulu Archipelago salos, o kelios iš jų, tokios kaip Jolo ir Basilanas knibžda Islamo separatistų, drąsiai laukiau prisišvartavimo Zamboangos uoste. Man tai kvepėjo saldžiu nuotykių paraku.

Iš dešinės Sulu salyno dar nesimatė, o kairėje bolavo Vėžlių salos, apsaugotos nuo teršėjų ir vadinamos draustiniu. Kelto pakampėse visur buvo išstatytos šiukšliadėžės, tačiau kelionės pabaigoje jos buvo tuščios. Nors ant visu sienų ir durų buvo išklijuoti plakatai, kuriuose rašoma apie baudas šiukšlintojams, patys jūreiviai noriai mėtė į vandenį viską, pradedant nuorūkas ir baigiant tuščiomis skardinėmis. Tas nepatiko turbūt tik man ir smaragdiniuose vandenyse sklandantiems vėžliams. Kiti 400 kelionės dalyvių su pasimėgavimu mėtė per bortą viską, kas buvo nebereikalinga. Laivo kapitonas – taip pat.

Josas išdavė paslaptį, kad beveik visos kajutės yra tuščios, o juose nei triukšmo nesigirdi nei prakaitas pila, nes ten šaltą orą varinėja oro kondicionieriai. Bet aš pasilikau denyje, su daugybe kitų filipiniečių ir nenutrūkstamu vaizdu į vis besikeičiančią ir tokią pačią jūrą.

Visiškai sutemus, žmonės su vaikais sumigo savo lovose, o visi kiti krypuodami traukė į viename kelto gale per naktį veikiančią linksmybių vietą. Tai buvo didelė salė su daug stalų. Plačius langus dengė baltos purvinos užuolaidos, kurių viršus buvo apkaišiotas blankiai žybsinčiomis girliandomis. Dieną čia dalindavo greitai paruošiamą maistą, o naktimis, varydami šalin nuobodulį, keleiviai kaip garlaiviai pūškavo į mikrofonus dainas. Lyriškas ir lėtas pagrindiniu Filipinų dialektų – tagalogu ir šiuolaikiškas vakarietiškas, greitesnio tempo ir ritmo, nuo kurio įsisiūbuodavo visa salė. Miniatiūriniai, vos iki pusantro metro užaugę ir nuo alaus apkvaitę senukai raitė užpakalius kaip rokenrolo karaliai. Taip susipažinau su vienu didžiausiu Filipinų žmonių pomėgiu – dainavimu karaokė.

Įsismarkavę ir alaus padauginę filipiniečiai dar plyšavo ilgesio kupinas Johno Lenono melodijas, kai brėkštant į pagalbą suskubo darnus gaidžių orkestras. Pramerkęs akis pamačiau ne tik Joso atneštą garuojančią kavą, bet ir mažų salų kontūrus. Tai buvo Pilas grupės kalvotos, iš vandens stūksančios uolos – Teinga ir Sangboy.

Kol keltas artėjo Zamboangos uosto link, filipiniečiai užėmė strategines pozicijas valgykloje. Susėdau kartu su Josu ir jo bendražygiu, dailiai kirptu ir gražiai apsirengusiu vyru ir tvarkėme šviežiai patiektą vištieną su ryžiais.

Aš turiu Amerikos vizą, net dešimčiai metų, bet nenoriu ten likti gyventi“, – aiškino Joso draugas Jowelas. Matydamas mano nuostabą jis iškart paaiškino. – Amerikoje viską turiu daryti pats, o čia aš turiu tarnus, kurie ir išskalbia drabužius, ir sutvarko namus, prižiūri vaikus ir gamina valgį, Amerikoje to nėra, – dėstė Filipinų tvarka patenkintas Jowelas.

Žemė dar labiau priartėjo, netoli kelto jau plūduriavo vienišos žvejų valtelės. Čia dėl saugumo darėme lanką aplink Basilano salą – vieną iš teroristinės „Abu Sayyaf“ grupuotės buveinių, kuri buvo vadinama teroristine Filipinų sostine.  

Abu Sayyaf“, kas išvertus iš vietinio musulmoniško dialekto reiškia „Kardo Tėvas“ yra kelis dešimtmečius veikianti sukarinta Islamo separatistų grupė. Teroristai, kurių yra vos keli tūkstančiai pagrinde veikia Pietų Filipinuose, kur pagrindinis jų tikslas – Islamiškos pietinės Filipinų teritorijos nepriklausomybė. Kardo tėvai sprogdina bombas Zamboangos uoste ir turguose, grobia įkaitus, užsiima plėšimais ir lupikavimu. Dažnai veikia vandenyje, todėl vadinami piratais. Nors grupuotė įsisteigė religiniais pagrindais, vėliau, pradėję gauti dideles išpirkas už įkaitus, suprato, kad gali iš to krautis pelną ir pasuko kursą į pinigus. Kiekvienais metais, nuo 1990-ųjų teroristai už įkaitus gauna mažiausiai po 10 milijonų dolerių.

Filipinuose musulmonų nedaug. Jie sudaro vos 3 procentus visų gyventojų. Tačiau beveik visi iš jų – 5 milijonai gyvena susispietę Mindanao salos pietvakariuose ir Sulu salelių miriade. Iki pat XVI amžiaus, kada jūreivis Ferdinandas Magelanas atplaukė į Filipinų salas mojuodamas kryžiumi ir skleisdamas krikščionybę, vandenyne išsimėtęs salynas buvo islamiškai pagoniškas. Nors Magelanas buvo portugalas, tačiau plaukė su Ispanijos palaiminimu. Tuo metu Ispaniją valdžiusio karaliaus Pilypo garbei, naujas koralų ir palmių kraštas buvo pavadintas Filipinais.

Filipinuose daugybė visokių laivų

Ispanų užkariautojai įsiskverbė į centrinę archipelago dalį, kur pakrikštijo daugiausiai čiabuvių ir pristatė galybę bažnyčių. Iki Mindanao salos jie plukdė savo religiją ilgiausiai. Galima sakyti, kad nuplukdę krikščionybę į Pietų Filipinus jos neįbruko.

Magelanas Ispanijoje matė daug perėjūnų iš Šiaurės Afrikos, kuriuos vadino maurais. Išlipęs į krantą Filipinuose jis nustebo pamatęs panašių į maurus bruožų vietinius – tamsaus gymio, skurdžiomis, neaugančiomis barzdomis, menko sudėjimo. Magelanas juos taip pat pavadino maurais. Iš čia – Moro, kaip dabar ir vadinasi visi Filipinų musulmonai.

Kol bandžiau įsivaizduoti senųjų tyrinėtojų kelius, “Danika Joy” prigludo prie Zamboangos uosto vartų. Keleiviai išsirikiavo į eilę prie muitinės ir pasienio patikros, kuri buvo vykdoma dar pačiame kelte. Filipiniečiai ragino mane eiti be eilės, neva, taip nedera, baltajam laukti eilėje – prastas svetingumo tonas. Pasilikau eilės gale ir nesuklydau. Laivą iš šono apspito keliolika mažų laivelių, kuriuos Filipinuose vadina “bangkomis”, arba trimaranais. Tai paprastos, siauros ir ilgokos valtys, primenančios kanojas, su iš abiejų šonų ant vandens paviršiaus kabančiais atraminiais plūdurais iš bambuko. Tie bambuko plūdurai padeda laikytis valtims ant bangų ir patikimai balansuoja netgi neramioje jūroje. Valtelėse, kurios buvo dailiai ir skoningai nudažytos mėlyna, žydra ir geltona spalvomis, bei pavadintos lengvai įsimenamais vardais – “Dilna”, “Melda” ir panašiai, plaukiojo Badjao genties čiabuviai. Badjao yra vadinamieji jūros čigonai, Filipinų aborigenai, kurie praktiškai visą gyvenimą praleidžia ant vandens. Plaukioja bangkomis, užsiima žvejyba, perlų rinkimu, tinklų nėrimu ir gyvena ant polių – plūduriuojančiose nameliuose ant bangų. Jūrų žmonės smarkiai pajuodę nuo saulės, kuri juos spigina visą šviesios paros laiką. Dauguma jų nuogi, bet yra ir moderniai apsitaisiusių – vilkinčių krepšinio klubų marškinėlius. Kiekvienoje bangkoje buvo po kelis žmones. Dažnai tėvas su žmona ir jų vaikai. Nuo kelių iki beveik dešimtiems. Kai kurie vaikai supami jūros miegojo ant siauro valties “denio”, kiti padėjo tėvams gaudyti kelto keleivių mėtomas monetas. Šie pramogaudami leido į orą vieno peso vertės monetas, kurios suspindusios ore dusliai prunkšteldavo į žalią vandenį. Tuoj pat vienas iš Badjao stačiai neria į gelmes ir pradingsta. Po keliolikos sekundžių išneria, dantyse arba rankose sugriebęs vertingą monetą. Kai kurie keleiviai mėtė ne monetas, o maistą. Jūrų čigonai pasižymi fenomenaliais plaučiais. Po vandeniu be oro gali išbūti ištisas minutes. Todėl yra samdomi perlų rinkimo fabrikų, kaip narai nenaudojantys nardymo įrangos.

Badžao jūrų čigonai

Badjao čiabuvius galima pamatyti kiekviename didesniame Filipinų uoste, ypač tada, kai į uostą atplaukia keltai.

Filipinai pasitiko keistai. Pasienio posto praėjimas filipiniečiams buvo sklandus, o man – sprangus. Teko pildyti šūsnį popierių apie savo tikslus ir planus Filipinuose, apie kviečiančius asmenis ar organizacijas. Pasas buvo kuo nuodugniausiai ištyrinėtas. Paaiškėjo, kad kažkas Malaizijoje pavogė austrų piliečio pasą ir bandė su juo patekti į Filipinus. Tarp įtariamųjų paso vagių buvau ir aš. Tik niekaip nesupratau, kodėl pasieniečiai pagalvojo, kad man reikalingas austriškas pasas. Daugiau prikibti nebuvo prie ko. Po mano kojomis – Filipinų žemė, virš galvos – skaisti tropikų saulė, o prieš akis – neišsemiami aruodai nuotykiams ir pažinimui.

Jūsų komentaras, pastaba ar pasiūlymas

Kambarių nuoma keliaujant

AirBnB

Sumanūs keliautojai

Naujausios publikacijos

Google skrydžiai
2017-12-11
Jungle
2017-11-25
A Walk in the Woods
2016-01-12

Skrydžių žemėlapis ir statistika

Travel map

Mano skrydžių statistika

Domina pigiausi skrydžiai, savarankiškos kelionės? Tuomet Jūs pataikėte kaip tik ten kur reikia!

Kviečiame sekti mūsų FaceBook`o puslapį, kad niekuomet nepraleistumėte naujų ypatingų pasiūlymų!

Uždaryti