Pigiausi skrydžiai ir viešbučiai. Savarankiškų kelionių idėjos. Patarimai pagrįsti patirtimi!

Filipinai laivais

Esu žemės stichijai priklausantis ir tik ant jos tvirtai besijaučiantis. Į orą kylu kada reikia, ant bangų šoku – kada sausumos nebelieka.

Filipinai – absoliučiai jūrinė valstybė. Septynių su viršum tūkstančių salų miriade pirmyn atgal zuja tūkstančiai įvairiausių plaukiančių ir plūduriuojančių objektų, vandenyje mirksta milijonai gyventojų ir knibžda milijardai įvairialypių gyvybių. Prie to pridėkime ir tai, kad Filipinų jūreiviai, panašiai, kaip jų moterys slaugės yra viena paklausiausių šalies eksporto prekių. Filipinų jūreiviai kalba angliškai, todėl lengvai pritampa bet kurioje kitoje anglakalbėje, jūrinėje pinigingoje valstybėje. Taigi, filipiniečiams leistis į dažnas keliones įvairiausiais laivais įvairiausiais vandens kūnais – įprasta rutina.

Tiems, kam patinka kelionės laivais, savo vietą ras Filipinuose. Su sąlyga, kad patinka ir ekstremalūs potyriai. Tarp salų kursuoja ne tik modernūs kateriai „Super katės“ ir didžiuliai kargo bei patikimi trimaranai, bet ir savo amžių seniai atgyvenę, vis dar nenurašyti mediniai senukai, bambukiniais ramentais į bangas pasiremiančios patikimos bankos, surūdiję, gergždžiantys ir nuo bangų trupantys, ilgaamžiai užgrūdinti keltai, vadinami roro.

Labai normali aritmetinė progresija – kuo daugiau keltų ir valčių plaukia, tuo daugiau iš jų skęsta. Daugiau salų ir turbūt daugiau laivų nei Filipinai turi tik Indonezija. Laivų katastrofų skaičiumi Filipinus irgi lenkia tik Indonezija.

Laivų avarijos Filipinuose, netgi paskutiniais metais nėra nežinomas reiškinys. 2008-ųjų birželį, Filipinų Bermudų trikampiu vadinamoje Romblono salų teritorijoje nuskendo taifūno Franko sugniuždytas „Sulpicio Lines“ kompanijos laineris „MV Princess of the Stars“. Žuvo 773 žmonės, išsigelbėjo mažiau nei 60. Tai buvo ketvirta „Sulpicio Lines“ keltų katastrofa, nusinešusi daugiau nei 100 gyvybių vos per 20 metų. Be to, tai buvo didžiausia ne karo metu įvykusi jūrinė tragedija per visą istoriją.

Filipinai turi keletą pigių oro linijų bendrovių, tačiau lėktuvai skrenda pusiau tušti. Eiliniam filipiniečiui daug paprasčiau tiesiog ateiti į jūrų uostą ir plaukti kur jam reikia. Tam didelės įtakos turi ir leidžiamas bagažo svoris gabenti oru ir vandeniu. Filipiniečiai nuolat iš vienos vietos į kitą dideliais kiekiais tempiasi dėžes, maišus ir lagaminus, bei gyvus krovinius – vištas, kiaules, ožkas ir kovinius gaidžius. Lėktuvai pustuščiai, keltai – pergrūsti. Kiekviename didesniame uoste kabo plakatai – „Safety is our priority“ (Saugumas – mūsų prioritetas), tačiau net į surūdijusius keltus leidžiama daugiau žmonių ir krovinio, nei oficialiai būtų galima.

Triaukščiui roro atsispiriant nuo kranto Tubigono uoste nieko blogo nenujaučiau. Oras plaukimui buvo palankus, danguje nei vieno debesėlio, jūros paviršius – vos banguojantis. Iki tikslo – antrojo Filipinų miesto Cebu ir salos tokiu pačiu pavadinimu – vos dvi valandos plaukimo. Tačiau kelionė užtruko triskart tiek.

Nors saulė ankstyvą rytą jau spigino visu pajėgumu, Boholo įlankos vanduo atsidavė šalčiu. Nenorėčiau dabar maudytis, pagalvojau tada.

Kai į kelto šonus pokštelėjo pirmosios rimtesnės bangos, jūros ligos nebijantys senukai abejingai snaudė pakampiais, motinos žindė kūdikius, vyrai siurbė karštas sriubas iš vienkartinių pakelių ir vieną po kito tuštino mažus San Migelio alaus butelius.

Įpusėjus plaukimui, kai jau ryškiai buvo galima įžiūrėti Cebu didmiesčio kontūrus, stabiliai pūškavęs keltas pristojo. O tai ilgų nuotolių keltams visiškai nebūdinga. Sustojama tik priplaukus uostą ar kokią salą, o vidury kelionės tarp purškiančių bangų – turbūt tik keltui sugedus…

Keltas ne tik pristabdė greitį, bet netrukus ir visai sustojo. Kairysis šonas pasviro, pirmagalis paniro giliau į vandenį. Pasigirdo moterų klyksmai ir pavienė keleivių panika.

Kas dabar bus? Laivas skęsta? Nejaugi tai bus viena iš kartais salose nutinkančių hidro katastrofų, kuriose išsigelbėja tik vienetai? Uždavinėjau sau klausimus ir svarsčiau, koks bus mano kitas žingsnis.

Keltas dar labiau susvyravo, prarasdamas pusiausvyrą ir jau buvo sunku išsilaikyti ant kojų nesugriebus už borto tvorelės. Moterų chorinis klyksmas, graibstant iš pakampių savo vaikus permušė ir jūros ošimą. Katalikai meldė Jėzų Kristų, musulmonai Alachą, kad tik ištrauktų iš nelaimės. Pažvelgiau į Cebu pusėje esančią pakrantę ir iš akies apskaičiavau – iki kranto bus kokie šeši – septyni kilometrai. Tiek kilometrų audringuose vandenyse plaukia Filipinų armijos kariai, norintys tapti aukščiausio rango gelbėtojais. Iki tol nesunkiai Lietuvos ežeruose nuplaukdavau dviejų kilometrų atstumą, bet čia triskart toliau, o vanduo toks šaltas, bangos didelės ir jūra pilna ryklių, rajų ir kitų nepažįstamų baimių.

Mintyse save nuskandinau. Bet šaltas protas liepė veikti ir kaip žiurkei pirmai šokti iš skęstančio laivo, kol jis dar nepradėjo grimzti į dugną. O toliau, kaip sako filipiniečiai „bahala na“ – bus kaip bus, plauksiu kol turėsiu jėgų.

Savo žalią kareivišką kuprinę padėjau į šalį – toks balastas nebereikalingas. Pasą ir likusius filipinietiškus banknotus susidėjau į neperšlampamą plastikinį dėklą ir paslėpiau trumpikių kišenėje – gal dar prireiks? Pažvelgiau žemyn į žalią vientisą masę. Nenoriu, bet reikia. Man besvarstant, kuri minutė kelte turi būti paskutinė, visa margoji liaudis sugužėjo prie vieno šono ir vos nepersisvėrę per bortą kažką įnirtingai gestikuliuodami aptarinėjo. Toje pusėje, kurios aš nemačiau, riogsojo pusiau apsemtas, apsivertęs trimaranas, o jūros bangose blaškėsi kelios dešimtys šąlančių ir jėgas prarandančių žmonių. Tarp jų buvo ir keli maži vaikai, glaudžiami tėvų, jie vos judėjo ir nuo šalčio buvo jau pamėlynavę.

Mes neskendome. Keltas viduryje jūros pakrypo todėl, kad sustojo gelbėti apversto trimarano žmonių. Pasą ir sulankstytus į paketą pinigus padėjau atgal į kuprinę, o mintis šokti iš laivo kuriam laikui tikrai atidėjau į šalį.

Veiksmas mūsų laivo apačioje virto sudegusiu teatru. Vietoj panikos, kelto keleiviai ėmė fotografuoti mobiliaisiais telefonais vandenyje besivartančius nelaimėlius, o šie rankomis mosikuoti, protestuojant prieš tokį pasityčiojimą. Laivo įgula, ką tik dalinusi vaikams saldainius, sumetė į jūrą didelius medinius kryžius ir tik tada šoko stačiai kojomis į vandenį gelbėti skęstančiųjų. Tikrieji didvyriai nemirę. Jūreiviai, kaip tikri herojai pasiaukodami šokinėjo iš antro ir trečio kelto aukštų į pagalbą nusilpusiems ir sušalusiems.

Šalimais priplaukęs laivas prisijungė prie gelbėjimo operacijos. Į vandenį nuleido virves, kuriomis žmonės bandė ropštis į laivą. Jėgų jie nebeturėjo, virvės pluoštas žalojo įsikibusias rankas. Ne vienas, beveik pasiekęs viršų krito atgal į vandenį ir turėjo pradėti alinantį kilimą iš naujo.

Visi apsivertusio trimarano keleiviai buvo išgelbėti ir ištraukti iš vandens pasiliko kitame laive, tuo tarpu kelionės nebaigęs laivelis buvo virve prikabintas prie mūsų kelto ir gabenamas toliau į Cebu uostą. Tam, kad trimaranas iš inercijos nenulėktų į vandenį, ant jo užsiropštė vienas iš įgulos narių.

Artėjome prie Cebu. Apsisukęs visą laiką stebėjau buksyru tempiamą trimaraną ir bangų šokdinamą drąsų jūreivį. Pasitaikė stipresnė banga, virvė įsitempė ir akimirksniui laivelis pakilo į orą, o jūreivis, šoktelėjes kartu su juo nusileido bangose. Tepastebėjau jo išnirusią mojuojančią ranką, nebyliai prašančią pagalbos. Iš visų keleivių jūreivio dramą mačiau tik aš ir dar viena moteris. Man lyg žadą atėmė, negalėjau net išsižioti. Visam keltui girdint moteris suklykė griausmingu balsu ir kelto kapitonas, nieko nelaukdamas ir nemažindamas greičio ėmė sukti masyvų laivą įspūdingu vandens posūkiu.

Būtų naktis ar jūra šiek tiek neramesnė – jūreivis jau būtų palaidotas. Tačiau šalia jo grimzdo trimaranas, pastebėti gelbėjimo vietą buvo lengva. Smarkiai sužalotas plikagalvis jūreivis dar turėjo jėgų užsiropšti ant denio, o išsigelbėjęs krito kaip negyvas.

Cebu uoste mūsų laukė minios smalsuolių ir žurnalistų su mikrofonais ir kameromis. Manęs niekas kalbinti nesiruošė, todėl iškart pasukau Cebu centro link. Žengus žingsnį ant solidaus žemės grunto pajutau gyvenimo džiaugsmą ir gyvybės skonį. Nors mūsų keltas ir neskendo, tačiau daugelis jo keleivių mintyse save buvo palaidoję iki akimirkos, kai pastebėjo tikrąją sustojimo priežastį. Tai buvo vienas iš labiausiai sukrečiančių ir įspūdingiausių mano kelionės po Filipinus akimirkų.

Keltas Filipinuose
Gelbėjimo operacija

Pabėgęs iš pulsuojančios minios ir apsukęs aplink žiedą, kurio centre stovėjo Magelano statula patekau į judrią ir seniausią Filipinų gatvę – Colon. Beveik kiekvienam gatvės pastate vyko intensyvi komercija, pirmyn atgal zujo džipniai, triračiai rikšos ir taksi automobiliai. Saulė ir smogas šitoj gatvėje sudarė kaklą smaugiantį tandemą.

Perėjau gatvę, kaip tai darau įprastai – ten, kur nėra tuo metu jokio eismo. Už rankos pastvėrė uniformuotas žmogus, – Tu esi mūsų miesto svečias, bet turi paisyti taisyklių, gatvę pereiti galima tik perėjose, – pareiškė jis. Aš buvo maloniai įprašytas į „perauklėjimo“ autobusą, kur tuo metu jau sėdėjo keli prasikaltėliai. Pradžia paprasta – pažeidei eismo taisykles, sumoki 60 pesų (1 doleris) ir esi laisvas. Kita alternatyva nesutinkantiems mokėti – važiuoti į policijos nuovadą išklausyti keturias valandas trunkančios paskaitos apie saugų eismą Filipinuose. Kadangi nelabai turėjau kur eiti, saulė smarkiai spigino ir mano kūnu varvėjo prakaitas, dar buvau neatsigavęs po jūrinio šoko, autobuso stogas slepiantis kaitrą ir minkšta sėdynė buvo netgi maloni bausmė.

Pasirinkau antrąjį variantą. Policininkai liko nustebę. Nors maniau, kad tai pasakęs būsiu iškart paleistas, aš klydau. Jie tikrai ruošėsi vežti mane į policijos nuovadą privalomam kelių taisyklių seminarui išklausyti.

Į autobusą vienas po kito buvo vedami įvairaus amžiaus žmonės. Dauguma jų iškart sumokėdavo baudą, kiti parodydavo dokumentą ir pasišalindavo nemokėję. Tik vienas kitas liko sėdėti šalia manęs. Aš ne tik turėjau poilsio valandėlę, bet policininkai mane taip pat pavaišino bandelėmis ir sultimis. Kai susikaupė grupelė pasirinkusiųjų antrąjį variantą buvo atsiųstas visureigis mums nugabenti į nuovadą.

Policininkai kilnojo antakius ir dairėsi vienas į kitą iš nuostabos, ką tas “Americano” veikia visureigio priekaboje su keliais filipiniečiais. Lydimas šūksnių ir nenutrūkstamo akių kontakto pakilau į “perauklėjimo” kabinetą. Su manimi buvo dar trys jaunuoliai. Nuovados viršininko pokalbis su jais buvo grubus ir trumpas, žodžių nesupratau, jo visajų kalba man buvo sunkiai suprantama ir pernelyg greita.

Į mane viršininkas kreipėsi angliškai, nesuprasdamas, kodėl nesumokėjau to vieno dolerio. Nuo atsakymo išsisukau, leidau jam suprasti, kad tai tebuvo nuotykio dalis.

Edukacinis filmas truko ne keturias valandas, o tik penkiolika minučių. Išsivadavę nuo bausmės jaunuoliai man broliškai dėkojo, esą tik mano dėka juos paleido ankščiau nei turėjo. Mane gi, policininkai nuvežė į autobusų stotį ir sumokėję už kelionę iki kito salos galo šypsodamiesi atsisveikino.

Atsakymų: 1

Jūsų komentaras, pastaba ar pasiūlymas

Kambarių nuoma keliaujant

AirBnB

Sumanūs keliautojai

Naujausios publikacijos

Google skrydžiai
2017-12-11
Jungle
2017-11-25
A Walk in the Woods
2016-01-12

Skrydžių žemėlapis ir statistika

Travel map

Mano skrydžių statistika

Domina pigiausi skrydžiai, savarankiškos kelionės? Tuomet Jūs pataikėte kaip tik ten kur reikia!

Kviečiame sekti mūsų FaceBook`o puslapį, kad niekuomet nepraleistumėte naujų ypatingų pasiūlymų!

Uždaryti