Sorry, tikrai nėra nei laiko nei jėgų kažką rašyti… įspūdžiai dar labai švieži, jų daug, bet… po kelionės iškart stačia galva turėjau pasinerti į jau anksčiau atidėliotų darbų ir įsipareigojimų įvykdymą, tai dabar pats sukuosi kaip voverė rate… ir net ne nuo 8 iki 17, taip kaip keikiu :), bet išvis nelabai yra kada nei dorai pamiegot, nei prisimenu pvalgyt ar dar kažką pasitvarkyt… darbai, darbai, darbai… Na ką gi, kartais tenka 🙂
Tad geriausia lai kalba nuotraukos, jų komentarai (sun) O aš nė ateičiai nežadu išsamesnio trip report`o, nes jau planuojamos naujos kelionės… į Afriką, į Suomiją ir t.t. (clap) Bet planuose, jei rasiu laiko po savaitės kitos, parašysiu daugiau apibendrintos, naudingos info, patarimų kitiems, jei kažkas keliaus panašiu maršrutu, kad būtų naudinga 😉
Kelionės fotometraštis FaceBook`e: FaceBook.com/album.php?aid=573310&id=803285206 enjoy 😉
P.S. Nežiūrėkit fotografijose į aplinką, mirga marga veiklą… Esmė žmonėse. Dar geriau žiūrėti tik į jų akis – jos SPINDI. Spindi gyvenimo džiaugsmu, entuziazmu! Tuo, gal būt, nuo daug ko ir skiriamės, ypač stereotipinių lietuvių/bumbeklių… Mes irgi turime darbų, reikalų, įsipareigojimų, bėdų… Mums irgi trūksta daug kam laiko, ypač pinigu – nei vieno nėra labai daug uždirbančio ar kažkieno išlaikomo… Mums būną, kad skaudą dantį ar gyvenimas klostosi ne taip kaip norėtumėm… Bet juk ne tai esmė. Kas iš tų visų „nėra kada, nėra kaip, nėra už ką, nėra su kuo” ir t.t? Tai tik PASITEISINIMAI ir savo neveiklumo dangstymai. O mes tiesiog gyvename. Ir gaunasi, dažniausiai… atrodo neblogai 🙂 Todėl su tokiais žmonėmis nėra iš principo jokio skirtumo kur skristi, važiuoti ar eiti pėsčiomis! Neprapulsim niekur, su bet kiek pinigų, prie bet kokių nepatogumų ir t.t. Pranskė, Bilkis, Moore, Daiva, Saima ir daugelis kitų – ir Italijoje ir Afrikoje tokie patys – MALADEC 😉
Tai esminis reikalavimas, jei norite perspektyvoje prisijungti prie mūsų, kelionėje į Afriką, į Černobylį ar kad ir pripučiamais čiužiniais per Atlantą 😀 – būti Maladec 😉 Arba, your choice – tiesiog sėdėti namie ir komentuoti „ir aš taip norėčiau” (rofl) Sėdėti ir kažko laukti, kol kažkas ant lėkštutės gyvenime atneš darbą, pinigus, nuotykius, laime, vietoj to, kad bent pirštą pajudinti, bent žingsnį žengti link tų dalykų savarankiškai…
