…”Tu nesirenki gyvenimo, tu tiesiog gyveni jį”…
Nuostabus filmas apie netektį ir atradimą, apie tradicinį ir alternatyvų požiūrį į gyvenimą. Vieniems norma yra keltis ir dirbti nuo 8 iki 17, turėti vienas atostogas ir jas pradrybsoti prie TV. Kitų per prievartą „neįkalinsi” ofise ar kitame rutininiame darbe, jie susikrauna kuprinę ir tiesiog išeina, išvažiuoja. Kad kąžką pamatytų, nuveiktu, atrastų. Atrastų savę, grožį ir prasmę šiame gyvenime. Ir kiekvienas, žinoma, savaip teisus…
Tikiuosi ir aš kada prisiruošiu prasieiti „The Camino de Santiago„, aplankyti daugelį kitų vietų, kur reikia išsiruošti ilgiau nei kelių dienų, savaitės skrydžiui. Kol kas pačiam tai sunkiai suvokiama, suplanuojama, nors draugai jau ne vieną kartą siūlė, kvietė ir į būtent šį Kelią, ir į Kambodžą ar pan. Tiesiog neįsivaizduoju kaip galima dingti mėnesiui ar daugiau – iš ko gyventi, kai nedirbi? Kokį reikia verslą susikurti ar laimėti teleloto, kad taip galėtum Tiesiog Keliauti… Jei taip vieną dieną nutiks – būsiu pirmas kuris susirinks kuprinę ir dings kažkur neapbrėžtam laikui, poreikiui, tikslui 🙂
. . . .
„Būtent laikas yra didžiausias turtas Camino de Santiago. Turėjimas jo pakankamai, leidžia negalvoti apie būtiną nueiti atstumą, ilgiau pabūti dėmesio vertose vietose, pajusti tikrą ilgo buvimo kelyje malonumą. Drybsojimas pievoje žiūrint į tolumoje dunksančius kalnus, mėgavimasis kava mažo miestelio aikštėje, lepinimasis popietinės siestos tyla šešėlyje, tai tik keli sustojusių laikrodžio rodyklių privalumai. Todėl neatsikračiau pavydo sutiktiems barzdotiems austrams, iš savo tėvynės į Santjagą einantiems jau ketvirtą mėnesį, kaip ir kitiems bendrakeleiviams, neturėjusiems iš anksto apibrėžtos grįžimo namo datos. Teko matyti ir tokių, kurie grįžti nebenori – pasiekę vandenyno pakrantę, lieka ten kokiam pusmečiui.”
Pilietis.delfi.lts/camino-de-santiago-pesciomis-per-ispanija.d?id=50560382
