Kultinis filmas apie Gyvenimo Kelionę, saves ieškojimą, negyvenimą pagal visuomenės taisykles…
Taip pat labai rekomenduoju paskaityti ir lietuvių kalba išleistą knygą „Į laukinį pasaulį”.
…Kai dienose daugiau gyvenimo, nei gyvenime dienų, tai imi ir daug ko nespėji, nepastebi… Ir tik gavęs naujausią „Valstybė” numerį aptikau recenziją, kad pagaliau lietuviškai išleistas legendinis pasakojimas „Into the Wild„. Perpublikuojiu recenziją. Jei Jums nesvetimas polėkis tikrai Gyventi, o ne egzistuoti, nuotykių troškimas, kažkiek – maištavimas prieš visuomenės stereotipus, ši knyga privalo būti įsigyta ir perskaityta 😉
„Sveiki, bičiuliai! Rašau jums paskutinį kartą. Dabar aš išeinu gyventi į laukinį pasaulį.”
Dauguma pasauliečių apie Christopherį McCandlessą sužinojo pažiūrėję Seano Penno filmą „Into the Wild“. Šis įtaigus, stiprus, apverčiantis mąstymą, verčiantis vilkti kojas iš uždarų patalpų ir nešdintis kuo toliau nuo urbanizacinių darinių pasakojimas, pastatytas pagal Jono Krakauerio to paties pavadinimo knygą. Tai ne koks romanas, o aukščiausio lygio žurnalistinis tyrimas, perpintas asmeninėmis autoriaus patirtimis, daiktų ir žmonių liudijimais.
„Į laukinį pasaulį“ — esti puikiausias žmogiškosios tragedijos pavyzdys, kurioje nebūtina išmonė ir fantazija, siekiant sutirštintomis spalvomis paveikti skaitytojo emocijas. Tai gyvoji dokumentika, vieno žmogaus istorija, įdomesnė, paveikesnė nei keletas krūvon sudėtų romanų.
Praktiškai visas knygos siužetas atskleistas jau anotacijoje bei knygos autoriaus pratarmės pirmuosiuose sakiniuose: pasiturinčios amerikiečių šeimos atžala baigia universitetą ir viską metęs autostopu keliauja į laukinę Aliaską, kur po kelių mėnesių jo palaikus randa medžiotojų būrelis. Lieka išsiaiškinti, kas buvo tas jaunuolis, kodėl pasirinko tokią būtį, privedusią prie mirties — iš anksto numatytos ar atsitiktinės, kas įdomaus nutiko Chriso McCandlesso gyvenimo kelyje, kai šis dingo visiems iš akių. Tai atskleidžia žurnalistas Jonas Krakaueris, katras, pats būdamas aistringas keliautojas ir alpinistas, tinkamai geba įsijausti į karštakošišką vaikino asmenybę, geba jį suprasti ir, kruopščiai dėliodamas dalelytę po dalelytės jį pasiekusių žinių iš Chriso kelyje pasitaikiusių žmonių prisiminimų bei likusio kuprinės turinio, perteikia chronologiškai vientisą neeilinės valios ir užsispyrimo jaunuolio biografiją, kurios esmė buvo ne tik ekranizuota, sudėta į internetinį puslapį, bet ir apdainuota:
Be abejonės, McCandlesso, vėliau paties pasivadinusio Aleksandru Superbastūnu, asmenybė verta tiek dėmesio. Dauguma pasirašo po H. D. Thoreau ir L. Tolstojaus (įkvėpusių ir Superbastūną) ideologija, tačiau retas ryžtasi imituoti minėtųjų gyvenimus, juolab taip nutrūktgalviškai, beatodairiškai. Koks vakarietis ar amerikietis įstengtų šiandien pat sudeginti visus turimus šlamančiuosius ir kredito korteles, santaupas paaukoti labdarai, mesti darbus, pažįstamus, mobiliakus, internetus ir su kurpine ant pečių persikraustyti žiemoti į kokią atkampią vietelę, kurioje nėra elektros, santechnikos, o tik riogso surūdiję autobuso griaučiai? McCandlessas tai padarė, už tai jam pagarba, nors buvo ir tokių, kurie tokį elgesį vadino kvailumu (prisipažinsiu, kad perskaičius, jog vyrukas pirma sudegina turimus pinigus, o po to eina sunkiai dirbti, toks epitetas buvo ir man šovęs į galvą), pasipūtimu, vienpuse kelione, kuri kitaip ir negalėjo baigtis.
Žurnalistas visą tai sudėjo į knygą, nepriekaištingai sukomponavo surinktą medžiagą, objektyviai ir logiškai lyg kriminalistikos ekspertas išnarpliojo herojaus veiksmų priežastis, paskatas, iškėlė ir pagrindė savas hipotezes bei išanalizavo kitų spėjimus. Krakaueris neapsiriboja vien McCandlesso tragedija, skaitytojui pristato daugiau panašaus užsidegimo asmenybių (G. Rosellinį, M. Watermaną, C. McCunną, E. Ruessą), brėžia paraleles, tapatinasi pats su pagrindiniu herojumi — tai darydamas leidžiasi į gan per detalius asmeninius prisiminimus, kurie istorijoje apie McCandlessą ne visai įsipaišo, kuria nebūtino teksto įspūdį, nuslopina kurtą intrigą, nors „Baltų lankų“ serijoje „Iššūkiai“ temiškai tinka.
Ko pasigedau šitoje knygoje, tai fotografijų. Neteko vartyti angliškų knygos leidimų ir nemanau, kad leidykla būtų nuotraukas išbrukusi, tačiau skaitant šitą knygą, oi, kaip norėjosi vizualumo. Ypač, kai tekste minimos išlikusios paties McCandlesso darytos nuotraukos. Gal netolimoje ateityje bus išleista „Į laukinį pasaulį“ interaktyvi versija, pritaikyta skaityklėms, kurioje Aleksandro Superbastūno kelias raidžių fone drieksis ir virtualaus trimačio žemėlapio perspektyva. Gal iki to laiko rasis naujų bastūnų, išvykusių į kokį Suomijos šcherą su krūva protingų veikalų skaitymui, tik jau ne popierinių kuprinėje, o elektroninių skaityklėje… išvykusių, kol išsikraus baterija. Be abejo tarp ateities bastūnų tekstų bus ir pasakojimas apie Christopherį McCandlessą, žmogų įkvepiantį ištrūkti, išsilaisvinti, pradėti kurti naują gyvenimą.
ps. Mažiausiai savaitė palapinėje be elektros prietaisų — tokį iššūkį išsikėliau sau perskaitęs „Į laukinį pasaulį“. Tad drąsiai šią knygą rekomenduoju vietoj rėksmingomis nugarėlėlėms pristatomų, šabloniškų įkvėpimo ir motyvacijos kėlimo savipagalbos tekstų.